Gilaus kvėpavimo testas
Gilaus kvėpavimo testas - tai funkcinis tyrimas, skirtas įvertinti plaučių ventiliaciją, kvėpavimo raumenų jėgą ir deguonies įsisavinimo efektyvumą. Atliekant šį testą, tiriamasis atlieka maksimalaus gylio ir dažnio įkvėpimus bei iškvėpimus pagal nustatytą protokolą.
Funkcija
- Matuoja plaučių talpą (vitalinę plaučių talpą, VC).
- Vertina kvėpavimo takų praeinamumą ir plaučių elastines savybes.
- Leidžia įvertinti deguonies pernešimo greitį iš plaučių į kraują.
Kilmė
- Šis testas remiasi spirometrijos ir plaučių funkcijos tyrimų metodais.
- Pirmą kartą aprašytas XX a. viduryje kaip kvėpavimo sistemos streso testas.
Procedūra
- Prieš tyrimą rekomenduojama nerūkyti 2 valandas ir nevalgyti sunkaus maisto.
- Tiriamasis sėdi patogioje kėdėje, per nosį užmaunamas specialus kandiklis (spirometro antgalis).
- Sveikatos priežiūros specialistas nurodo tris kartus giliai įkvėpti ir kuo ilgiau iškvėpti.
- Priklausomai nuo protokolo, gali būti atliekami keli ciklai (pvz., 3-5 bandymai) su 30 sek. pertraukomis.
Fiziologiniai radiniai
- Padidėjęs gyvybinis pajėgumas (VC) gali rodyti gerą plaučių elastingumą ir stiprius kvėpavimo raumenis.
- Ilgesnė iškvėpimo trukmė (≥6 s) dažniausiai siejama su obstrukciniais plaučių pakitimais, pvz., lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL).
Patologiniai radiniai
- Sumažėjęs VC gali rodyti kvėpavimo raumenų silpnumą (pvz., diafragmos paralyžių) arba plaučių fibrozę.
- „Švilpiančio“ iškvėpimo garsas dažnai signalizuoja apie bronchų spazmą (astmą).
- Dezorientuotas kvėpavimo ritmas (nors nėra specifinis) gali atspindėti autonominių nervų sistemos sutrikimus.
- Įtariant plaučių ventiliacijos sutrikimus (pvz., LOPL, astma, plaučių fibrozė).
- Vertinant kvėpavimo raumenų funkciją po galvos smegenų insulto ar sužalojimo.
- Prieš atliekant dideles chirurgines operacijas (pvz., plaučių rezekciją).
- Kaip dinaminis stebėjimo testas pacientams, gydomiems nuo obstrukcinių ligų.
- Tyrimą dažniausiai skiria pulmonologas arba šeimos gydytojas.
