Rijimo tyrimas

Rijimo tyrimas (faringografija) - tai diagnostinė procedūra, leidžianti įvertinti rijimo funkcijos efektyvumą ir saugumą. Tyrimo metu naudojant rentgeno spindulius arba videofluoroskopiją stebima, kaip maistas ir skystis juda per burnos ertmę, ryklę ir stemplę. Šis tyrimas padeda nustatyti rijimo sutrikimus, jų priežastis ir parinkti tinkamą gydymo taktiką.

Funkcija
  • Rijimo tyrimas leidžia įvertinti, ar maistas ir skystis tinkamai patenka iš burnos į skrandį.
  • Tyrimas padeda nustatyti, ar rijimo metu nėra aspiracijos (maisto patekimo į kvėpavimo takus).
  • Vaizdinė medžiaga leidžia detalizuoti rijimo fazes: burnos, ryklės ir stemplės.
Kilmė
  • Rijimo tyrimas atliekamas naudojant rentgeno aparatą su kontrastine medžiaga (bario sulfatu).
  • Metodas sukurtas XX a. pradžioje, o tobulesnė videofluoroskopija naudojama nuo 1970-ųjų.
  • Lietuvoje šis tyrimas dažniausiai atliekamas gydymo įstaigose, turinčiose rentgeno kabinetą.
Procedūra
  • Prieš tyrimą pacientas turi būti nevalgęs 2-4 valandas, kad skrandis būtų tuščias.
  • Pacientas sėdi ar stovi prie rentgeno aparato, o specialistas duoda išgerti kontrastinės medžiagos (bario).
  • Rentgeno spinduliai fiksuoja vaizdus, o gydytojas stebi, kaip kontrastas juda per burną, ryklę ir stemplę.
  • Procedūra trunka 10-30 minučių, po jos galima grįžti į įprastą veiklą.
Dažniausi radiniai
  • Aspiracija - kontrastinės medžiagos patekimas į trachėją ar bronchus, rodantis rijimo sutrikimą.
  • Rijimo sulėtėjimas - uždelstas maisto ar skysčio perėjimas per ryklę, galintis signalizuoti neurologinius sutrikimus.
  • Stemplės stenosis - susiaurėjimai dėl naviko, randų ar uždegimo, trukdantys rijimui.
  • Divertikulai - išsipūtimai stemplės sienelėje, kuriuose gali užstoti maistas.
Priežastys
  • Neurologinės ligos: insultas, Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė.
  • Stemplės ligos: gastroezofaginis refliuksas, stemplės vėžys.
  • Burnos ertmės ar ryklės uždegimai, navikai.
Gydytojai, skiriantys tyrimą
  • Otorinolaringologas (ausų, nosies, gerklės gydytojas) - esant rijimo skausmui ar disfagijai.
  • Logopedas - vertinant ir gydant rijimo sutrikimus po insulto ar smegenų traumos.
  • Neurologas - kai įtariami neurologiniai rijimo sutrikimai.
Tipinės situacijos
  • Pacientas skundžiasi užkimimu, užspringimu valgant ar geriant.
  • Po insulto ar galvos smegenų traumos - reabilitacijos planavimui.
  • Prieš stemplės operacijas ar spindulinį gydymą - funkcijos įvertinimui.

Susiję simptomai

Ligos, kuriose šio tyrimo reikšmė paprastai sumažėja