Alfa 2 globulinas

Alfa 2 globulinas yra viena iš baltymų frakcijų, nustatoma atliekant baltymų elektroforezės tyrimą. Šis baltymas atspindi kepenų funkciją, audinių irimą, uždegimą bei imuninės sistemos būklę.

Funkcija
  • Daugiausia alfa 2 globulinų sudaro haptoglobinas, ceruloplasminas ir makroglobulinas - jie dalyvauja geležies apykaitoje, vario transportavime ir imuniniame atsake.
  • Haptoglobinas suriša hemoglobiną, išlaisvintą iš eritrocitų, ir neleidžia jam oksiduoti audinių.
  • Ceruloplasminas perneša varį ir veikia kaip antioksidantas, o alfa-2-makroglobulinas slopina kai kuriuos fermentus.
Kilmė
  • Alfa 2 globulinų sintezė daugiausia vyksta kepenyse.
  • Jų kiekis kraujyje gali kisti dėl įvairių fiziologinių ir patologinių procesų.
Procedūra
  • Tyrimui atlikti imamas veninis kraujas, paprastai ryte nevalgius - rekomenduojama būti nevalgius 8-12 valandų.
  • Kraujas centrifuguojamas, o serumas analizuojamas elektroforezės būdu, atskiriant baltymų frakcijas pagal jų elektrinį krūvį ir dydį.
Dažniausios priežastys
  • Ūminiai ir lėtiniai uždegimai: infekcijos, autoimuninės ligos (reumatoidinis artritas, vilkligė).
  • Audinių irimas: traumos, operacijos, infarktai, navikai.
  • Nefrozinis sindromas, kai per inkstus netenkama mažos molekulinės masės baltymų, o didesni baltymai (alfa 2 globulinai) santykinai padidėja.
  • Kepenų ligos: cirozė, hepatitas, kai sutrinka albumino gamyba, o globulinai didėja.
Dažniausios priežastys
  • Kepenų nepakankamumas, kai sumažėja bendra baltymų sintezė.
  • Baltymų netekimas per inkstus ar žarnyną.
  • Kai kurios paveldimos ligos, pvz., Wilsono liga (sumažėjęs ceruloplasminas) arba haptoglobino trūkumas (hemolizė).
Pagrindinės indikacijos
  • Įtariant lėtinius uždegiminius procesus, kepenų pažeidimą ar navikus.
  • Stebint baltymų apykaitos sutrikimus, pvz., sergant nefroziniu sindromu ar mielomine liga.
  • Tyrimą dažniausiai skiria vidaus ligų gydytojas, gastroenterologas ar nefrologas.
Bendra Sveikų suaugusiųjų kraujyje alfa 2 globulino frakcija sudaro nuo 6,1% iki 10,2% visų baltymų, o koncentracija - apie 5-8 g/l.

Susiję simptomai

Ligos, kuriose šio tyrimo reikšmė paprastai padidėja

Ligos, kuriose šio tyrimo reikšmė paprastai sumažėja