Adenino fosforiboziltransferazė
Adenino fosforiboziltransferazė (APRT) yra fermentas, dalyvaujantis purinų apykaitoje. Šis tyrimas matuoja APRT aktyvumą eritrocituose ir padeda diagnozuoti paveldimus medžiagų apykaitos sutrikimus, ypač susijusius su inkstų akmenimis. Normalus fermento aktyvumas užtikrina efektyvų adenino perdirbimą į nukleotidus.
Funkcija
- APRT katalizuoja adenino ir fosforibozil pirofosfato virsmą adenozino monofosfatu (AMP) - tai pagrindinis adenino perdirbimo kelias ląstelėje.
- Šis fermentas priklauso purinų apykaitos atgavimo (salvage) keliui, kuris taupo energiją ir išteklius, lyginant su de novo sinteze.
- APRT aktyvumas yra ypač svarbus audiniuose, kuriuose vyksta intensyvi ląstelių dalijimosi veikla, pavyzdžiui, kaulų čiulpuose ir žarnų gleivinėje.
Kilmė
- Fermentas randamas visose žmogaus ląstelėse, tačiau kliniškai jo aktyvumas dažniausiai matuojamas eritrocituose (raudonuosiuose kraujo kūneliuose).
- APRT genas yra lokalizuotas 16 chromosomoje (16q24.3), o paveldimi jo defektai sukelia fermento trūkumą.
Klinikinė reikšmė
- APRT trūkumas sukelia 2,8-dihidroksiadenino (2,8-DHA) kaupimąsi inkstuose ir šlapimo takuose, dėl ko formuojasi specifiniai akmenys.
- Laiku nediagnozavus, gali išsivystyti lėtinis inkstų nepakankamumas arba galutinė inkstų liga.
Procedūra
- Tyrimui atlikti imamas veninis kraujas į EDTA mėgintuvėlį (violetinis dangtelis).
- Specialaus pasiruošimo nereikia, tačiau prieš kraujo paėmimą rekomenduojama nevalgyti 8-12 valandų, kad būtų išvengta maisto poveikio fermento aktyvumui.
- Kraujo mėginys turi būti nedelsiant atšaldytas ir pristatytas į laboratoriją; eritrocitai plaunami ir lizuojami, o fermento aktyvumas matuojamas spektrofotometriniu metodu, stebint NADH absorbcijos pokytį.
Veiksniai, galintys paveikti rezultatą
- Hemolizė gali sumažinti matuojamą aktyvumą, todėl mėginys turi būti paimtas atsargiai.
- Kraujo perpylimai per pastarąsias 2-3 savaites gali iškreipti rezultatą, nes perpilto kraujo eritrocitai turi normalų donoro APRT aktyvumą.
- Tam tikri vaistai (pvz., alopurinolis) gali turėti įtakos purinų apykaitai, tačiau tiesioginis poveikis APRT matavimui nėra žinomas.
Priežastys
- Padidėjęs APRT aktyvumas yra labai retas ir kliniškai retai reikšmingas.
- Gali būti stebimas esant lėtinei hipoksijai (pavyzdžiui, sergant lėtine obstrukcine plaučių liga ar šuntavus širdį), kai eritropoezė skatinama.
- Mieloproliferacinės ligos, tokios kaip tikroji policitemija, kartais susijusios su padidėjusiu fermento aktyvumu.
- Dėl genetinės APRT geno amplifikacijos aktyvumas gali būti padidėjęs, tačiau tai nėra gerai aprašyta medicininėje literatūroje.
Ką daryti, jei rezultatas padidėjęs?
- Padidėjimas dažniausiai neturi klinikinės reikšmės, tačiau jei vertė yra labai aukšta (pvz., >2,5 U/g Hb), rekomenduojama pakartoti tyrimą po kelių savaičių.
- Jei padidėjimas išlieka, gali būti atliekami papildomi purinų apykaitos tyrimai (pvz., hipoksantino, ksantino koncentracijos).
- Konsultacija su hematologu arba genetikos specialistu gali padėti išsiaiškinti priežastį.
Priežastys
- Sumažėjęs APRT aktyvumas dažniausiai yra paveldimas autosominiu recesyviniu būdu dėl dviejų defektinių geno kopijų.
- APRT trūkumas (OMIM #102500) sukelia 2,8-dihidroksiadenino (2,8-DHA) kaupimąsi šlapime ir inkstuose, dėl ko formuojasi gelsvi, trapus akmenys, nematomi įprastiniame rentgenologiniame tyrime.
- Nediagnozuotas trūkumas gali sukelti pasikartojančias inkstų dieglius, šlapimo takų infekcijas, hematuriją ir laipsnišką inkstų funkcijos blogėjimą iki galutinio inkstų nepakankamumo.
- Yra žinoma apie 100 atvejų visame pasaulyje, tačiau liga gali būti nediagnozuota dėl specifinių akmenų savybių.
Klinikiniai variantai
- Visiškas fermento trūkumas (aktyvumas <0,1 U/g Hb) - pasireiškia ankstyva akmenų formacija ir greitu inkstų funkcijos pablogėjimu.
- Dalinis trūkumas (aktyvumas 0,1-0,4 U/g Hb) - gali būti besimptomis arba sukelti retus akmenis suaugusiame amžiuje.
- Gydymas apima alopurinoli (sumažina purinų apykaitą) ir didelį skysčių kiekį, o pažengusiais atvejais - litotripsiją ar chirurginį akmenų šalinimą.
Pagrindinės indikacijos
- Pacientams, sergantiems pasikartojančiais inkstų akmenimis, ypač kai akmenys yra radiolucentiniai (nematomi rentgeno nuotraukoje) ir sudaryti iš 2,8-dihidroksiadenino.
- Šeiminė anamnezė dėl patvirtinto APRT trūkumo arba ankstyvo inkstų nepakankamumo neaiškios etiologijos.
- Įtarus paveldimą medžiagų apykaitos sutrikimą, kai standartiniai inkstų akmenų tyrimai (šlapimo citratas, oksalatai, kalcis) yra normalūs.
Kokie specialistai skiria tyrimą?
- Nefrologas - vertinant pacientus su neaiškios kilmės inkstų akmenimis ar lėtiniu inkstų nepakankamumu.
- Urologas - prieš ar po akmenų šalinimo operacijos, norint nustatyti akmenų cheminę sudėtį.
- Medicinos genetikas - šeimoms, kuriose yra žinomas APRT trūkumas, siekiant nustatyti mutaciją ir atlikti genetinį konsultavimą.
| Bendra | Normali APRT aktyvumo vertė eritrocituose yra 0,5-1,5 U/g hemoglobino (Hb). Šios ribos gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo laboratorijoje naudojamos metodikos ir reagentų. Rezultatai pateikiami tarptautiniais vienetais vienam gramui hemoglobino (U/g Hb). |
|---|---|
| Vyrams | Suaugusiems vyrams: 0,5-1,5 U/g Hb (vidurkis ~1,0 U/g Hb). |
| Moterims | Suaugusioms moterims: 0,5-1,5 U/g Hb (vidurkis ~1,0 U/g Hb). Reikšmingų skirtumų tarp lyčių nėra. |
| Vaikams | Vaikams (nuo 1 m.): 0,5-1,5 U/g Hb, panašiai kaip suaugusiems. Naujagimiams gali būti šiek tiek mažesnis aktyvumas (0,3-1,0 U/g Hb). |
