Kalorinė stimuliacija

Kalorinė stimuliacija yra vestibuliarinės sistemos tyrimo metodas, kurio metu šiluminiai dirgikliai naudojami pusiausvyros organo funkcijai įvertinti. Šis tyrimas padeda diagnozuoti vestibuliarinius sutrikimus, tokius kaip kanalo parezė ar Menjero liga.

Funkcija
  • Kalorinė stimuliacija naudojama vestibuliarinio - akies reflekso (VOR) įvertinimui. Tyrimo metu į išorinį klausos landą leidžiamas šiltas arba šaltas vanduo (arba oras), sukeliantis endolimfos judėjimą pusapvaliuose latakuose ir refleksinį akių judesį - nistagmą.
Kilmė
  • Metodas pagrįstas fiziologiniu principu, kad temperatūros pokytis sukelia endolimfos konvekcinę srovę, kuri imituoja galvos sukimąsi ir aktyvuoja vestibuliarinius receptorius.
Procedūra
  • Pacientas paguldomas ant nugaros galva pakelta 30 laipsnių kampu. Į vieną išorinių klausos landų 30-40 sekundžių leidžiamas 30 °C arba 44 °C temperatūros vandens arba oro srautas. Stebimas nistagmo atsiradimo laikas, trukmė ir intensyvumas. Dažniausiai registruojama naudojant videonistagmografiją (VNG).
Normalus atsakas
  • Abipusis simetriškas nistagmas su atitinkama latentine faze ir trukme. Šalto vandens dirgiklis sukelia nistagmą priešinga kryptimi nei karštas.
Patologiniai radiniai
  • Sumažėjęs arba neregistruojamas atsakas vienoje pusėje rodo vestibuliarinę hipofunkciją (kanalo parezę). Asimetrija tarp dešinės ir kairės gali rodyti centrinį ar periferinį vestibuliarinį sutrikimą. Hiperrefleksija gali pasireikšti esant centriniams pažeidimams.
Klinikinės situacijos
  • Įtariamas periferinis vestibuliarinis sutrikimas (pvz., vestibulinis neuronitas, Menjero liga, labirintitas).
Gydytojų specialybės
  • Otorinolaringologas (ENT gydytojas) arba neurologas dažniausiai skiria šį tyrimą pacientams, kurie skundžiasi galvos svaigimu, pusiausvyros sutrikimais ar neaiškios kilmės klaustrofobija.

Susiję simptomai

Ligos, kuriose šio tyrimo reikšmė paprastai padidėja